˙˚°·●•Gyvenimo Lietus•●·°˚˙

Nuspalvink

Delne bespalvė rožė
Dygliai širdyje
Kur tavo šešėlis?
Kvapas visdar čia.

Sulaužytų pieštukų kelias
Sujunki taškus
Kur tavo mintys?
Balsas visdar aidi.

Surask dešimt skirtumų
Atitikimų nėra
Kur tavo siela?
Aistra visdar dega.

Atidaryk meilės skrynią
Nuspalvink mane
Kur tavo rojus?
Praeitis visdar čia.

Siela

Virš ligotų debesų
Prie ramybės apgaubto ežero
Laimė spindinčios šviesos
Rasi mano vargšę sielą.

Suniokota, apleista
Visu akivaizdoj - ištirpdyta
Tačiau gyvuojančia
Kaip sniegas pavasari.

Gali niekint ją
Prispaust prie nevilties
Atimt iš jos kūną
O ji - nusišypsos.

Nuostabos nereikia
Nei gailesčio akto
Jos stiprybė
Verta paprasčiausios tylos.

Žvilgsnis atgal

Apleistas kūnas
Nieko nėra šalia,
Pokalbiai nebylūs
Vienintelė paguoda.
Žvilgsnis į aukštumas
Iš bedugnės -
Menkina, žlugdo.
Ištiesta ranka
Senai gyvuoja,
Kaip ir beviltiškumas.
Savęs ieškojimas
Kasnaktinis atodūsis,
Savęs motyvacija
Kas rytinė rutina.
Tėve mūsų,
kuris esi danguje
paleisk
neribota laisvę.
Leisk kvėpuot
Paskendusiai,
Skraidyt
Be sparnų.
Atvirą širdį
Prirakink,
Vilties,
Pridėk su kaupu.

Prisiminimas iš praeities.<

Vienas?

Slegia įtampa
Aplinkui tuštuma
Stoviu vienas
Šaltis apima

Sustojo širdis
Ašara suledėjo
Stoviu vienas
Protas išprotėjo

Pučia vėjas
Migloje ateitis
Stoviu vienas
Paskęndo dvasia

Šešėlis pabėgo
Atsidaro durys
Stoviu vienas
NE
Tu jau šalia.

Eilės parašytos šios vasaros pradžioje. Bandau grįžt prie eilių rašymo, tad nenustebkit jei eilės silpnokos. Dėl gramatikos irgi sorry :) Eilės skirtos draugei.

Išsiliek!

Numesk akmenį velniop
Realybė sunaikink
Atsipūski galop
Nepalaužiamos nevaidink

Apie laisvė pagalvok
Sielos atgimimą
Visą pyktį išklok
Sukelk apakimą

Paleisk žvėrį savyje
Pajusk jėga
Uždek ugnį viduje
Tegul jausmai bėga

Praeityn negrįžk
Tuštuma tenais
Geriau dabar įniršk
Išsiliek pogalais

Širdies plakimą nuramink
Susiliek su tyla
Skausmą apkabink
tegul ir jis sušyla.

Įkeliu dalį tolimos praeities.

Gyvenu tavimi

Rieda skruostu
Ištirpsta lūpuose
Veide tegyvuoja šypsena
Laimės šokis isiaudrina širdyje
Dvasia įgyja ramybę, pasitikėjimą.
Apgaubia tyla…
Kūnas alsuoja
Kupinas energijos
Spinduliuoja, dejuoja
vos suvaldau.
Skęstu jūros banguose
Saulės spinduliai
Bando išgelbėt
Nesekmingai
Tos kerinčios akys žūdo.
Keturios sienos
Šiltos, minkštos
Keista
Mažos grotelės
Matyti tik bedugnę
Amžiams įkalintas širdyje.
Juodoji, bauginanti naktis
Už lango tupi baltas balandis
Žvilgsniu prašosi vidun
Atidarau
Begalinė šiluma
Sielos tegyvuoja kartu.
Veneros pragaras kambaryje
Prakaitas, troškulis
Mirtis arti
Ate, pavėlavai
Ji mano likimas, ne tu
Dievinu ją
Myliu
Meldžiuos
Gyvenu!

Nusprendžiau visgi grįžti prie to ką dievinu ir ką iš širdies darau. Šiandien pradėsiu ne nuo savo eiliu, kadaise radau jas senoj knygutei, eilės sužavėjo. Šiam kartui tiek.

R. Keturakis

“Tavo vardo pagonis”

Atleisk -
maldų jau nemoku.
Tavo vardas -
vienintelė mano malda.
Ji trumpa -
kaip žaibas,
viršūnėn įšokęs.
Kaip liepsna, apsivijusi medį,-
ilga.

Dėkoju, kad niekad
nemokei prašyti malonės.
Užrišti akis gailumu -
neketini.
Esu išdidus
Tavo vardo pagonis.
Vienas tvinksnis
Tavo vėsiam smilkiny.
(…)

Dalia

Praskriejo šaltis per sielą,
Verkia šešėlis šalia.
O kaip būtų miela…
Kad grįžtų mūzos dalia.

Tylios nakties simfonija
skambėtų kraujo tėkmėj.
O siautulinga agonija,
Pranyktų žemės gelmėj.

Verksmo plunksna atgimtų,
Rašytų popieriaus lape.
O skausmo ranka laikytų,
Valdytų vienatvę joje.

Praskriejo ir jau nėra -
Nei šalčio, nei dalios.
Svarbiausia, kad tu greta,
Nereikia vienumos…

„Atleisk”

Naktimis ieškau tavęs. Pameni tą vėją? Palauk, kokios krypties jis buvo? Atsiminiau…

Ne kryptį jis rodė. Nepūčia jis man daugiau. Paliko jis mane taip, kaip aš tave. Jaučiu…

Mačiau tavo skausmą nebylioj nakty, serenadas aidinčias tarp žvaigždžių. Žinai ką? Aš būčiau per silpnas tam. Visgi baimė aptemdė mane ir likau bąsas kaip valkata gatvės šešėliuose. Klajoklis tarp šešėlių… Kažkur jau girdėta, buvau tenais. Atsimenu tuos pokalbius apie laisvę. O tu? Keli žingsniai iki dangaus, dabar manęs niekas nepagaus. Rodos taip skambėjo mūsų sielų motto. Gaila. Laisvė jau tikrai nesuteikia jokios globos, ji tik baugina. Viena mintis apie ją ir praeitis traukiniu pralekia per dvasią ir lieka liūdesys. Bandžiau įveikt save ir vėl rašyt, kurt beprasmes eiles. Tik šikąrt be tavęs. Įsivaizduoji? Juokinga ane? Neveltui juokdarys tarp draugų. Taip bandau užsimiršt ir būt laimingu, bet tai tik eilinė nusidevėjusi kaukė. Trūksta man tuštumos, tos kurios man visada duodavai. Skamba kvailai, bet jos dėka jaučiaus išskirtinis. Mano egoizmas buvo pačioj viršūnėj. Galėjau kalnus nugriaut akies mirksniu. O dabar… Dabar matau tik sau naują pseudonimą tarp mūsų nebaigtų eilių: Bevardis niekas. Ech…

Šią minutę man užtektų tik pagaut tą tavo šiaurės vėją ir pateikt jam prašymą iš širdies. Noriu, kad jis tau pasakytu tai ko neišdrisau aš, tą banalu žodį „Atleisk“.

Jausmų Drakula

Veidrodyje matosi jo atvaizdas,
Saulė - ne kliūtis,
Kad ir kas bandytų sustabdyti,
Nesustabdys jo net mirtis.

Kraujas jam nereikalingas,
Karstas - ne namai,
Jo būdas labai apgaulingas,
Flirtavimas didžiausi kerai.

Ištroškęs jis kiekviena diena,
Naujų pažinčių, naujų aukų.
Širdis kaip miediena,
Vieniša ir be jausmų.

Nuliūdinti kitus jam malonumas,
Nuvilti - prigimtis.
Siela nežino kas tai jautrumas,
Joks dievas jo nesuvaldys.

Kančios jo sukurtas maras,
Suserga visi be išimties.
Tai ne žmogus, o tikras košmaras,
Sutikęs jį netenki vilties.